Naujienos

Ponų kryžiaus vieta.

Pakelėse nutinka daug istorijų. Jas žymi pavieniui augantys išlakūs medžiai, aptverti tvorelėmis, kryžiai, didesni, mažesni, koplytstulpiai. Visa tai yra nebylūs liudininkai. Suvokiame, kad jie sodinti ar statyti yra ne meilei ar kitam kilniam jausmui išlieti…
Važiuojant keliu Židikai-Seda, Renavo dvaro sodybos kitoje pusėje, kairėje, priešais klevų alėją, galima pamatyti paniurusį, dabar jau šviežiai dažytą juodą kryžių. Apie jį savo tėvų prisiminimus pasakojo senieji renaviškiai. Į knygą apie Renavą juos surašė istorikas Povilas Šverebas. Jadvyga-Mikalauskienė-Blauzdienė (g. 1932 m.) prisiminė: „Pasakojo, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvęs gyvulių ir žmonių maras – šiltinė. Žmones laidojo Vokietkapyje, o gyvulius užkasdavo Pavarduvyje. Toje vietoje, kur užkasė gyvulius, ponai liepė pastatyti metalinį kryžių. Ten ir dabar jis yra. Vietiniai vandalai jį buvo nupjovę ir ten pat numetę. Gerų žmonių vėl atstatytas yra”. O kita močiutė Stanislava Letukytė-Zaleckienė (g. 1922 m.) tarsi paantrino:“ Kur ponų metalinis kryžius, prie nusileidimo į Varduvą, buvo gražiausia poilsinė. Ją labiausiai mėgo grafienė. Šnekama, jog kryžių ponas pastatė apsaugoti gyvuliams nuo maro, kad visi neišdvėstų. Prie jo ir vėliau reikėjo eiti pasimelsti“. Yra ir visai kitokia kryžiaus pastatymo versija, prisimena Alfonsas Čepys (g. 1921): „ Yra tokia legenda, kad kryžių priešingoje kelio pusėje, prieš Klevų alėją, liepusi pastatyti grafienė. Vienas žogus lyg Švento Jono naktį matė du milžinus besigrumiančius. Apie tai papasakojo poniai, tai tuoj davė komandą pastatyti kryžių. Buvo metalinis“.
Norite-tikėkite, norite-ne. Tą vietą renaviškiai gerai žino, ją puikiai įvardija – „prie Ponų kryžiaus“, o važiuodami pro Renavo dvaro sodybą, žvilgterėkite į priešingą dvaro pusę, išvysite anų laikų ir čia aprašytų istorijų tikrą liudininką. Tekstas ir foto: Vilma Vžesniauskienė.