Renavo dvaro parkas (51,4 ha) – vienas reprezentacinių Lietuvos parkų, įkurtas raiškiame reljefe, turintis gilią istorinę praeitį bei išsaugojęs pirmykštės gamtos pradą. 1986 m. parkui suteiktas respublikinės reikšmės gamtos paminklo statusas.

Manoma, kad Renavo parkas buvo įkurtas XIX a. viduryje. Vėliau parkas prie dvaro statinių galėjo būti perplanuotas ir tapo peizažinio plano parku. Kita parko dalis, esanti priešingoje Varduvos upės pusėje nei rūmai, iš miško tipo parko, naudoto medžioklėms organizuoti, pertvarkytas į kraštovaizdžio tipo parką.

Nedideliame rūmų parko parteryje iki mūsų dienų išliko nemažai egzotinių medžių, kaip: kanadinė cūga, paprastojo buko raudonlapė forma, paprastojo ąžuolo kiparisinė bei glaustašakė formos, kvapusis beržas, geltonžiedis kaštonas, europinis maumedis, veimutinė pušis. Dauguma senųjų medžių yra įspūdingų matmenų, vertingi tiek pažintiniu, tiek ir moksliniu požiūriu.

Iš viso parke priskaičiuojama 19 sumedėjusių introducentų rūšių ir formų. Gražūs, išlakūs čia ir vietiniai medžiai: paprastieji klevai, ąžuolai, uosiai, mažalapės liepos, karpotieji beržai, paprastosios ievos. Akį džiugina puiki klevų alėja. Šiaurinėje parko dalyje vyrauja savaiminių rūšių klevai, liepos, uosiai, yra nemažai eglių ir ąžuolų. Miško parke daug eglių ir ąžuolų, liepų, klevų, uosių, yra skroblų, europinių kėnių, europinių maumedžių.

Parke auga storiausia Lietuvos eglė, kurios skersmuo 1,2 metro (1960 m. ji paskelbta gamtos paminklu), ir liepa, ant kurios pasvirusio pagrindinio kamieno išaugusios šešios šakos tapo savarankiškais vertikaliais kamienais.

Nemažiau įvairus ir gyvūnijos pasaulis. Didžiausią įvairovę sudaro 71 paukščių bei 27 žinduolių rūšys. Iš viso čia užregistruota 3 grybų, 4 augalų ir 21 gyvūnų rūšis, įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą.

Kiekvienais metais Renavas atskleidžia naujų ne tik istorijos, bet ir gamtos pasaulio paslapčių. Viena jų – paslaptingieji nakties skrajūnai – šikšnosparniai. Nuo neatmenamų laikų mažai žinomus, nepaaiškinamus dalykus ir reiškinius gaubdavo paslapties ir net baimės skraistė. Tai neaplenkė ir visada greta žmogaus gyvenančių šikšnosparnių. Jų naktinis gyvenimas, begarsis skrydis, nepatraukli išvaizda, sugebėjimas orientuotis absoliučioje tamsoje dažnam įvaro baimės.

Šimtmečius gyvuojantis Renavo parkas suformavo unikalią, mažai kur Lietuvoje aptinkamą savo rūšine sudėtimi ir gausa šikšnosparnių bendriją. Čia vasaros metu galima rasti net 12 iš 15 Lietuvoje aptinkamų šikšnosparnių rūšių. Kasmet čia įsikuria 1-2 kolonijos po (25-35 žvėrelius) didžiausių Lietuvoje šikšnosparnių – rudųjų nakvišų. Vasaros laikotarpiu čia jauniklius atsiveda ir apie 20 šikšniukų nykštukų patelių. Tai patys mažiausi Lietuvoje šikšnosparniai, sveriantys vos 4–6 gramus.

Kiek gausesnės (40-60) Natuzijaus šikšniukų ir iki 30 šiaurinių šikšnių kolonijos įsikuria parko alėjų senuose drevėtuose medžiuose. Pati gausiausia rūšis – vandeninis pelėausis. Jų priskaičiuojama net iki 80.

Renavo dvaro parke veisimosi metu nuolat stebimi Branto pelėausiai, kurie iki šiol Lietuvoje dažniausiai aptinkami tik žiemavietėse. Pačios vertingiausios ir rečiausios rūšys – mažoji nakviša ir kūdrinis pelėausis, aptinkami pavieniui ir ne kasmet. Tokią šių naktinių žvėrelių įvairovę ir gausą Renave lemia veisimuisi tinkami drevėti medžiai, seni pastatai, rami aplinka bei puikios mitybos vietos – vandens telkiniai, parko aikštelės, medžių alėjos, Varduvos upės slėnis.

Manoma, kad Renavo parko šikšnosparnių populiacijos branduolys susidarė dar prieš kelis šimtmečius, daugiausia įsikurdamas parko alėjų medžiuose, ūkinių pastatų palėpėse. Šiuo metu, parko medžiams dar labiau subrendus, pagausėjus juose drevių, genių iškaltų uoksų, susidarė dar geresnės sąlygos šikšnosparniams gyventi ir saugiai vesti vaikus. Įdomu tai, kad Renavo parke gyvenantys šikšnosparniai padėjo išgarsinti Renavą ne tik Europoje, bet ir pasaulyje.

Parkas pritaikytas poilsiautojams, įrengti pasivaikščiojimo takai, atokvėpio vietos, regyklos.