Trumpa Renavo dvaro rūmų istorijos apžvalga

Ankstesnis Renavo vardas buvo Gaurė arba Gaurai, dažnai minimas ir Gaurelių vardas. Seniausias dokumentas, kuriame paminėtas Gaurų dvaras, yra 1589 m. gruodžio 26 d. Luobos ir Gaurelių dvaro inventorius. Jame rašoma, kad Gaurų dvarą nuomojo broliai Burbos. Tuomet dvaro pastatas buvęs medinis, šiaudiniu stogu. Taigi savininkai bei dvaro valdų nuomininkai buvo: Adamko-Adomkovičiai, Raseiniškiai, Burbos, Puzinai, Gorskiai, Arensai, Veisai, Makovieckiai, Zabielos, Bialozorai, Huščos, Tiškevičiai ir kitos tarpusavyje susigiminiavusios šeimos.

XVII a. pabaigoje dvarą įsigijo suvokietėjusių prancūzų Renė (vok. Rönne) giminė, kurios šaknys – Vokietijoje, Brėmene.  Lietuvoje ji buvo žinoma jau nuo XV a. pradžios. Leidimą apsigyventi Lietuvoje ši giminė gavo iš Rygos arkivyskupo. Labiausiai jis suklestėjo vokiškos kilmės baronams Rönne, pavertus dvarą savo centrine valda (1753 m.). Renavo vardu dvarą pradėta vadinti tik nuo 1780 m. pagal Gaurės (Gaurų) bažnyčios fundatoriaus Renė pavardę. Tačiau abu pavadinimai (Gaurai ir Renavas) išliko iki XX a., tik Gaurai virto pagrindinio Renavo dvaro dalimi (palivarku). XIX a. viduryje Gaurai dar buvo vadinami Antapoliu, manoma, kad nuo dvaro savininko Antano Renė vardo.

Baronas Mikalojus Antanas Renė (1795–1877) dvarą valdyti pradėjo XVIII a. viduryje. Baronas Antanas Rönne buvo Vilniaus universitete apsigynęs filosofijos magistro laispnį, todėl labai vertino mokslą ir meną.

Renavo dvaras visą Renė giminės valdymo laikotarpį būdavo paveldimas pagal vyriškąją liniją.  Po Mikalojaus Antano mirties dvarą paveldėjo jo brolio Felikso Rene (1797-1857) sūnus  Eugenijus Rönne (1830-1895), kuris pats kūrė eiles. 1878 m. jis Vilniuje išleido knygą “Poezye i prace dramatyczne”, pagal save pertvarkė giminės kolekcijos, biblioteką. 1895 m. mirus Eugenijui, Renavas atiteko jo giminaičiams grafams Melžinskiams. 1895 m. čia apsigyvena grafas Feliksas Mielžinskis (1871-1910).  Felikso našlė Stanislava (1869-1958) ir jos duktė Maria Janušova Zdiechovska  buvo paskutinės Renavo valdų savininkės.

Baronas Antanas Renė buvo Telšių pavieto maršalka, mokyklų globėjas, nuo 1850 m. ėjo Telšių pavieto bajorų vado pareigas, garsėjo pomėgiu sodininkauti. Antanas Renė Vilniaus universitete buvo apsigynęs filosofijos magistro laispnį, taip pat studijavo Tartu universitete, todėl labai vertino mokslą, ypač gamtos,  ir meną. Jis palaikė ryšius su visos Europos elitinės kultūros atstovais, priklausė masonams, savo tyrimais talkino Vladimirui Gadonui, Lietuvos 1794 m. ir 1831 m. sukilimų veikėjui. 1812–1819 m. Antano Renė dvarus administravo agronomas Mykolas Očepovskis – vienas žemės  ūkio mokslų pradininkų Lietuvoje ir Lenkijoje.

Antanui Renė labai rūpėjo dvaro reikalai, todėl 1830–1833 m. jo iniciatyva pastatydintas dabartinis Renavo rūmų ansamblis, savo stiliumi priskiriamas vėlyvojo klasicizmo laikotarpiui.

Renavo dvaras siejamas su 1863 m. sukilimu. Dvare buvo suorganizuotas sukilėlių būrys, kuriam vadovavo dvaro ūkvedys Liudžinskis.

Baronas Antanas Renė pasižymėjo filantropizmu: jis globojo našlę Viktoriją Narutavičienę ir jos 2 sūnus – Stanislovą bei Gabrielių. 1868–1871 m. jos vaikams mokyti Antanas Renė nusamdė pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėją, gamtos, praeities ir kalbos tyrinėtoją Lauryną Ivinskį (1810–1881). Galbūt tai turėjo įtakos, jog  auklėtiniai tapo reikšmingomis istorinėmis asmenybėmis: Gabrielius Narutavičius (1865–1922) buvo išrinktas pirmuoju Lenkijos prezidentu, o Stanislovas Narutavičius (1862–1932) tapo Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru. Beje, prieš mirtį Antanas Renė našlei ir jos vaikams užrašė kapitalą, garantuojantį kuklų pragyvenimą.

Dvare vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas – čia  ne kartą koncertavo kunigaikščių Oginskių orkestrai, lankėsi iškilūs to meto žmonės: dailininkai, rašytojai, politikai.

Dvaras garsėjo sodu ir apie 18 ha užimančiu angliško stiliaus parku. Parke buvo iškasti tvenkiniai, padaryti akmeniniai laiptai, suolai. Remiantis 1839 m. statistikos duomenimis, barono Antano Renė dvaro sodas  buvo išrinktas geriausiu Telšių apskrities sodu. Ne kartą jo išpuoselėtą, turtingą augaliją parką, atskirai pažymėdamos anglišką parką ir vaisių sodą bei lygindamos su Antano brolio Felikso Renės Gargždų parku, mini rusiškos caro laikų Kauno gubernijos atmintinės.

1877 m. dvaro paveldėtojas Antano Renė brolio Felikso sūnus Eugenijus Renė  rekonstravo rūmus. Metalinį prieangį, tikriausiai, pristatė Eugenijus šimtmečio  proga, kai vietovei buvo  suteikta giminės pavardė (1880 m.). Dvaro įkūrimu tikriausiai rūpinosi Feliksas senasis, miręs apie 1781 m. Jį pagerbiant prieangyje ir buvo išlietos raidės “FR”.

1890 m. Renavo dvaro inventoriuje minimi mūriniai pastatai: rūmai, svirnas, arklidė, kluonas, oranžerija, vandens malūnas, karčema; mediniai pastatai – administracinis pastatas, tarnų namas, skalbykla, paukštidė, ledainė ir kiti.

Iki 1895 m. dvare gyvenęs Eugenijus Renė (1830–1895) mėgo keliauti, domėjosi menu, pats rašė eilėraščius (lenkiškai). 1878-aisiais Vilniuje jis net išleido knygą “Poezye i prace dramatyczne”. Eugenijus Renė Renavo dvare pagal save pertvarkė giminės kolekcijas, biblioteką. Po jo Renavo dvarą paveldėjo Felikso Renė anūkas (dukters Anelės sūnus) Feliksas Mielžinskis (1871–1910).
Tais laikais priekinėje rūmų portiko dalyje buvo didelis holas su paaukštintomis lubomis. Vestibiulyje stovėjo XVIII a. baltojo marmuro židinys, holo dešinėje buvo įrengta puotų salė su židiniu. Rūmų daržo pusėje įrengtas didelis salonas: čia taip pat stovėjo marmuro židinys, kabėjo krištolinis sietynas.
Pirmojo aukšto rūmų grindys buvo iš ąžuolo, raudonmedžio bei kitų vertingų medžių su pasikartojančiu žvaigždės motyvu. Iš vertingesnių daiktų lenkų istorikas ir dvarų metraštininkas Romanas Aftanazis mini barono Renė šeimynininį portretą. Vieną iš kambarių puošė apie 2 metrų aukščio graviūros, vaizduojančios mitologines scenas.

XX a. pradžioje Felikso Mielžinskio iniciatyva rūmų vidaus interjeras buvo gerokai pakeistas. Mielžinskiai itin didžiavosi rūmus papuošusiais Europos miestuose pagamintais senovinio porceliano dirbiniais.

Savo unikalumu garsėjo rūmų biblioteka. Joje buvo daugiau kaip 1 000 tomų knygų (dauguma jų gražiai įrištos, vokiečių ir lotynų kalbomis). Naujesnėje rūmų bibliotekoje daugiausia buvo XIX a. II pusės lotyniški leidiniai.

Mielžinskio valdymo laikotarpiu Renavas garsėjo ne tik sodu, bet ir šiltnamiais. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Renavo dvare buvo bandoma auginti šilkverpius ir įrengti šilko kokonų auginimo ūkį.Mielžinskio našlė ir jos duktė Maria Janušova Zdiechovska buvo paskutinės Renavo valdų savininkės (iki 1940 m.). Deja, 1940-aisiais dvaras buvo nacionalizuotas, jo archyvas iškeltas į Telšius, kur pirmomis Antrojo pasaulinio karo dienomis sudegė. Štai kodėl Renavo dvaro istorijai pažinti yra labai maža medžiagos.

Po karo rūmuose įsikūrė kolūkio kontora, biblioteka ir kultūros namai.

Nuo 1970-ųjų Paminklų restauravimo institutas vykdė Renavo dvaro rūmų pastatų bei parko istorinius, architektūrinius ir kitus tyrimus.

Pirmąkart Renavo rūmai buvo restauruoti 1985 metais.

Mažeikių rajono savivaldybės administracija, siekdama pagerinti dvaro įvaizdį bei padidinti turistinį potencialą, parengė ir įgyvendino projektą „Renavo dvaro sodybos rūmų pritaikymas viešojo turizmo reikmėms“.

2012 m. restauruotos dvaro rūmų patalpos: sutvarkytas fasadas, stogas, vandentiekio ir nuotekų tinklai, vidaus elektros tinklai, priešgaisrinė ir apsauginė signalizacijos, pakeisti langai, atnaujintos durys, laiptai, grindys, įrengta vaizdo stebėjimo sistema. Dalis rūmų patalpų pritaikyta viešojo maitinimo paslaugoms, kitos patalpos skirtos kultūrinio turizmo paslaugoms teikti. Projektas finansuotas ES Sanglaudos fondo, Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir Mažeikių rajono savivaldybės lėšomis.

Atnaujintuose Renavo dvaro rūmuose kaip ir anksčiau, veikia atnaujinta nuolatinė Renavo rūmų reprezentacinio interjero ekspozicija, supažindinanti lankytojus su XIX a. Lietuvos dvarų kultūra: interjeru, baldais, paveikslais ir kt. Ekspozicijos įkūrėjas: Lietuvos Dailės muziejus.