Apleistų sodybų serijoje autorė šventu nuoširdumu ir meile atveria galimybę žiūrovui įsivaizduoti tai, ko kadre, nuotraukoje nėra, ko ir apdūlėjusiuose griuvėsiuose taip pat seniausiai nebėra – kažkada tuose namuose vykusius gyvenimus, rūpesčius, vargus, džiaugsmus ir laike išsisklaidžiusias svajones. Nuotraukos pavirsta mažais tyliais pasakojimais, bylojimais, sukeliančiais kiekvieno žiūrovo asmeninės patirties nostalgijas. Išskirtinai įdomios nuotraukos, kuriose įvairiuose fonuose, nišose, arkose atsiranda kai kur ryškiau, kai kur tik šešėliais portretai, žmonių grupės, gyvūnai, ar siluetai. Jie tarsi yra, tarsi nėra, tarsi stebuklingu būdu į objektyvą patenka prisiminimų vaiduokliškais šešėliais, susiliedami su dabarties realybe, pasakojantys apie būties reliatyvumą. Tokioms nuotraukoms vystytis yra neaprėpiamos galimybės, tyrinėjant Lietuvos dvarus, sodybas ir kitus istorijos objektus, suliejant su realiai istoriškai susietomis senomis nuotraukomis. Taip galima meniniais filosofiniais vaizdiniais atkurti vertingos Lietuvos praeities.

�