Lietuvos valstybės atkūrimo paminėjimas įpareigoja prisiminti Lietuvos Respublikos kūrėjus – 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto signatarus, – stovėjusius prie moderniosios Lietuvos Respublikos ištakų ir formavusius jos raidos kryptis.
Vienas jų – Justinas Staugaitis, gimęs 1866 m. lapkričio 14 d. Tupikų kaime (Šakių rajonas), kunigas, visuomenės veikėjas, publicistas, pedagogas, lietuviškų draugijų kūrėjas, Lietuvos (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės) Tarybos narys ir vicepirmininkas, 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, politikas, diplomatinių misijų narys, Steigiamojo Seimo, I ir II Seimo narys, Steigiamojo Seimo ir I Seimo vicepirmininkas bei II Seimo Pirmininkas, laikinai pavadavęs valstybės Prezidentą, Telšių vyskupas, rašytojas ir teologas. Vien tik išvardytas platus Justino Staugaičio veiklų ir pareigų sąrašas liudija jį buvus iškilia XX a. pirmosios pusės Lietuvos visuomenės ir valstybės asmenybe.
Justino Staugaičio biografija – tai gebėjimas derinti dvasininko ir pasauliečio pareigas. Jis paliko ryškų pėdsaką Lietuvos Bažnyčios ir Lietuvos politikos istorijoje. Dvasininko kelią Justinas Staugaitis pasirinko ankstyvoje jaunystėje. Baigęs Seinų kunigų seminariją, kunigavo Alytuje, Balbieriškyje, vėliau Lenkijoje (Sniadove, Blenduve, Lodzėje, Varšuvoje), Marijampolėje, Lekėčiuose, Pakuonyje, Aukštojoje Panemunėje. Aktyviai bendradarbiavo lietuviškoje katalikiškoje spaudoje, steigė katalikiškas globos draugijas, prisidėjo steigiant Lietuvos krikščionių demokratų partiją. Būdamas brandaus amžiaus tapo vienu iš nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjų. Jis buvo vienas iš dvidešimties Lietuvos Tarybos narių, 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje pasirašiusių Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Būdamas Lietuvos Valstybės Tarybos nariu dalyvavo diplomatinėse misijose Berlyne, Paryžiuje, Vatikane, kur rūpinosi Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimu ir Lietuvos bažnytinės provincijos, kurios sudėtyje būtų ir Vilnius, įsteigimu.
Dažniausiai Justinas Staugaitis prisimenamas kaip signataras ir vyskupas, rečiau prisimenama jo veikla Lietuvos Respublikos Seimuose. Iš beveik septynerių parlamentinės demokratijos metų (1920–1927 m.) šešerius jis ėjo Seimo vicepirmininko arba Pirmininko pareigas, pirmininkavo nemažai daliai Seimo posėdžių. Steigiamojo Seimo kadencijos metais Justinas Staugaitis buvo aktyvus krikščionių demokratų bloko polemistas, plenarinių posėdžių metu kalbėjęs užsienio politikos, žemės reformos, švietimo, Konstitucijos rengimo klausimais. Kaip vyriausias Seimo narys, kanauninkas Justinas Staugaitis vadovavo iškilmingam I Seimo atidarymo posėdžiui – užėmė „amžiaus pirmininko“ pareigas. Eidamas Seimo vicepirmininko arba Pirmininko pareigas, Justinas Staugaitis, kaip Seimo delegatas, su vizitu lankėsi Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Vatikane, Suomijoje.
Amžininkai palankiai vertino Justino Staugaičio asmens savybes ir kompetencijas. Opozicinės Valstiečių liaudininkų partijos atstovas, Seimo narys, advokatas Zigmas Toliušis apie Justiną Staugaitį prisiminė, kad jis „buvo griežčiausias iš visų Seimo pirmininkų ir nešykštėdavo atstovams, kurie savo kalbose nukrypdavo nuo temos, įspėjimų bei pastabų“. Kartu jis nurodė, kad kaip politikas Justinas Staugaitis pasižymėjo kuklumu ir asmeniniu asketizmu. Net eidamas Seimo Pirmininko pareigas Justinas Staugaitis ir toliau liko gyventi kuklioje Aukštosios Panemunės klebonijoje. Ten Seimo Pirmininkas rengdavo priėmimus oficialioms užsienio valstybių delegacijoms, diplomatinio korpuso nariams.
Eidamas aukštas pasaulietines pareigas, Justinas Staugaitis neapleido dvasininko pareigų, taip pat sėkmingai kopė bažnytinės karjeros laiptais – į Seimą įžengė kunigas, iš Seimo pasitraukė būdamas vyskupas. Pasaulietines Seimo vicepirmininko ir Pirmininko pareigas turėjo derinti su bažnytinėmis pareigomis: Aukštosios Panemunės parapijos klebono, Garliavos dekano, kanauninko, Popiežiaus rūmų prelato. 1926 m., įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, popiežius Pijus XI jį paskyrė pirmuoju Telšių vyskupu ir Klaipėdos prelatūros valdytoju. Tapęs vyskupu, Justinas Staugaitis nebekandidatavo į III Seimą. Eidamas vyskupo pareigas, jis suformavo vyskupijos kuriją, įsteigė kunigų seminariją ir organizavo jos rūmų statybą. Justinas Staugaitis sugebėjo meistriškai derinti tarsi ir priešingas – dvasininko ir vieno įtakingiausių Lietuvos politikų – veiklas, dvasines ir pasaulietines pareigas.
Parodą parengė – Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius
Parodos koncepcijos ir tekstų autoriai – dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, Žydrūnas Mačiukas, nuotraukų redaktorius – Andrius Petrulevičius, dizainerė – Neringa Motiejūnaitė-Lilienė
Parodos partneriai:
Alytaus kraštotyros muziejus
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune
Kauno apskrities archyvas
Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas
Kretingos muziejus
Kauno miesto muziejus
Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Lietuvos nacionalinis muziejus
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Lietuvos valstybės istorijos archyvas
Marijos ir Jurgio Šlapelių namas muziejus
Mažeikių muziejus
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka
Vytauto Didžiojo karo muziejus
Žemaičių dailės muziejus
Žemaičių vyskupystės muziejus
