Po 1863 m. sukilimo prieš baudžiavą numalšinimo, didėjant caro represijoms, lietuviško rašto, skaitinių draudimams dalis Lietuvos gyventojų pasitraukė į Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą, Rytų Prūsiją, Peterburgą, Rygą. Svečiose šalyse kurtis nebuvo lengva, reikėjo rasti darbą, trūko finansų, pradėjo ryškėti kultūrinis atotrūkis, nutautėjimo grėsmė. Esant tokiai situacijai tautiečiai ėmė burtis į savišalpos, savišvietos būrelius, įvairias draugijas, kurių išlaikymui, deja, nario mokesčio nepakako. Tad sumanyta platinti bilietus į paskaitas, kultūrinius renginius. 1889 m. gruodžio 31 d. Plimute (JAV) A. Burbos iniciatyva buvo suvaidintas pirmasis originalus lietuviškas veikalas – A. Turskio „Be sumnenės, arba kaip ant svieto einas“. Tai buvo pirmas originalus dramos kūrinėlis lietuviams apie lietuvius, sutraukęs minią žmonių. Renginio idėja plačiai kaip sėkla po lietuvių kolonijas išsisėjo, vienydama, šviesdama, organizuodama tautiniam prabudimui lietuviškąją visuomenę. Sujudo choristai, vaidintojai, deklamatoriai, renginiai įgavo „Lietuviškų vakarų“ įvardijimą, o programos svarbiausioji dalis buvo artistų mėgėjų vaidinimas. Po programos pasibuvimas tęsdavosi: jaunimo buvo šokama, veikdavo bufetas, loterijos. Lietuviškuose vakaruose būrėsi lietuviai, o lietuvišku žodžiu liejosi G. Landsbergio–Žemkalnio, M. Šikšnio–Šiaulėniškio, A. Fromo Gužučio, A. Baranausko, Maironio, P. Vaičaičio, Žemaitės, B.Sruogos, Keturakio ir kitų autorių kūriniai.
Pirmojo lietuviško vaidinimo „Amerika pirtyje“ afiša ir lietuviško vakaro Palangoje organizatoriai
Garsas apie tokių vakarų rengimą, jų populiarumą per slapta leidžiamą lietuvišką spaudą pasiekė Lietuvoje gyvenančią šviesuomenę. Caro valdžia visomis priemonėmis draudė kultūrinį gyvenimą, tad lietuviški vakarai pradėti rengti slapta. Pirmąjį iš savų lėšų dvaro daržinėje iniciavo kunigas Juozas Katelė 1893 m. Panemunėlyje. Pačioje XIX a. pabaigoje lietuviškų vakarų populiarumas, plečiantis teatrinei veiklai bei augant žmonių tautinei savimonei, nebetilpo į slaptų vakarų marškinėlius. 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje, netoli tilto, buvo surengtas pirmasis viešas lietuviškas vakaras. Palangoje – drąsiau, nes XIX a. pabaigoje ji priklausė Kuršo gubernijai, o šioje gubernijoje negaliojo tokie drastiški spaudos ir kultūrinės veiklos draudimo įstatymai kaip Vilniaus, Kauno, Suvalkų gubernijose. Būtent nuo šio renginio masinis lietuvių pasipriešinimo sąjūdis įgavo pagreitį kovoti už savo tautos teises.
Atgavus 1904 m. lietuvišką spaudą, mažiau varžytas lietuvių kultūrinis gyvenimas. 1905 m. vien Mažeikių rajone surengti 3 lietuviški vakarai, o pirmasis lietuviškas vakaras Renavo apylinkėse šiais metais mini 110 metų sukaktį.
Tokie vakarai žmones traukė ne tik pasižiūrėti vaidinimų, paklausyti lietuviškų dainų, eilėraščių, bet ir galimybe pabūti kartu, pabendrauti jiems rūpimais kaimo, lietuvių tautos reikalais.
Lietuviškų vakarų banga, pradžią įgavusi išeivijoje, atsirito iki Lietuvos, įsiūbuodama politinį gyvenimą, paliesdama visuomeninę bei kultūrinę veiklą, ant keteros iškeldama lietuviškumą.
Šiaulių lietuvių vakaro dalyviai, 1907 m. Centre sėdi Gabrielis Landsbergis – Žemkalnis
Paruošta pagal: