Kokie nuostabūs ir gaivūs rytai prie jūros. Ramybė, skaidri banga, vaivorykštė virš jų – ir visa tai tik tiems, kurie keliasi su saulute…
O audros…- galingos, ūžiančios, bauginančios. Bangos, vagiančios pakrantės smėlį, bet atiduodančios saujas gintarų ir daugybę įdomiausių medžių šakų šakelių.
O kokia skirtinga pakrantė. Nueini tik keletą kilometrų, o patenki į skirtingus pasaulius. Akmenų – įvairiaspalvių, didelių ir smulkių, tamsių ir šviesių. Smėlio pasaulis – šviesus, pilnas žmonių ir paukščių pėdučių. Vėjui šis pasaulis patinka, jis su juo žaidžia: supusto įvairiausias linijas – rašo mums laiškus.
Gražūs ir nepakartojami saulėlydžiai – tikri debesų filmai su slibinais, paukščiais, laivais…- tik spėk juos ,,gaudyti”. Nepasiruošei, jau nepagausi…ir nieks nepakartos.
Myliu jūrą, mišką, žmones – myliu Gyvenimą.
Mano tapybos kūrinėliai, tai šios vasaros laiškai, kuriais pravėriau girgždančias duris į sielą.
Medis šildo ir prašosi, kad su juo ,,pažaistume”. Negaliu nesukurti ko nors įdomaus, juk didžiąją darbo dalį padarė jūra ir smėlis – nugludino, suteikė formas. Man beliko tik paimti ir sujungti detales.
Akmenėliai turi didžiulę trauką. Tikrai norisi jais grožėtis, juos liesti. O kiek čia reikėtų žinių, kad suprasčiau jų sandarą, suskirstymą, poveikį ir paskirtį…Kas susidomi akmenimis, tai visam gyvenimui.
Mano tikslas pačiai gėrėtis Gyvenimu ir skatinti žmones pastebėti Gamtos dovanas ir džiaugtis nuostabiomis dienomis Žemėje.
Saugokime Gamtą, Žmones, nes tai Dievo kūriniai ir būsime laimingi.
– Nijolė Jakštaitė-Štrupkienė –
