Renavo dvaro ansamblis suformuotas XIX a. ir priskiriamas vėlyvajam klasicizmui. Nuo XVII a. pab. valdos perėjo baronų Rionė (Rönne) giminės nuosavybėn ir ši giminė valdė bei puoselėjo dvarą kelis šimtmečius iki pat 1940 m. turto nacionalizacijos. Labiausiai dvaro ūkį išplėtojo, reprezentacinį dvaro ansamblį pastatė ir gražiausiu parku Renavą išgarsino nuo 1815 m. čia šeimininkavęs baronas Antanas Rionė (1794–1877).

Renavo dvaro sodybos kompleksui priklauso XIX a. II ketv. statybos rūmai ir pagalbiniai statiniai: svirnas, arklidė, sandėlis, du tvartai, ūkinis pastatas, sodo rūsys, oranžerijos liekanos bei oficina.

Renavo dvaro rūmai (XVIII a. pab.–XIX a. II p. dviaukščiai flygeliai).

Barono Antano Rionė iniciatyva 1830–1833 m. pastatyti mūriniai rūmai buvo vienaaukščiai, o vėliau abiejuose galuose pristatyti dviaukščiai flygeliai. Rūmai yra šiaurinėje sodybos dalyje, pagrindiniu fasadu atgręžti į šiaurę. Už pietinio fasado prasideda status Varduvos upės slėnio šlaitas, kuriame įrengtos dvi karpyto kontūro terasos su baliustradomis. Rūmai vienaaukščiai, su centriniu mezoninu ir dviaukščiais kraštiniais flygeliais. Pastato planas pailgo stačiakampio formos, su portiko ir terasos iškyšomis antrinėje ašyje bei prieangiais galiniuose fasaduose. Patalpos rūmų viduje išdėstytos dviem eilėmis, anfiladiškai, o centre yra pagrindinis vestibiulis su židiniu bei laiptais į antrą aukštą ir erdvi svetainė su išėjimu į terasą. Pirmojo aukšto rūmų grindys buvo iš ąžuolo, raudonmedžio bei kitų vertingų medžių medienos su pasikartojančiu žvaigždės motyvu. Iš vertingesnių daiktų lenkų istorikas ir dvarų metraštininkas Romanas Aftanazis mini barono Rionė šeimyninį portretą.

Po 1979–1980 m. atliktų tyrimų ir pirmosios restauracijos maksimaliai atkurtas pirminis rūmų vaizdas. Daugelis konstruktyvinių ir vidaus apdailos elementų restauruoti, trūkstami fragmentai atkurti pagal autentiškus išlikusius. Neišliko kilnojamasis rūmų apstatymas, nes 1940-aisiais sovietams dvarą nacionalizavus, baldai ir kiti vertingi interjero elementai buvo išgrobstyti, perimti to meto valdžios įstaigų valdininkų savo kabinetams apstatyti ar asmeniniam naudojimui. Prie dvaro ištuštinimo prisidėjo ir vietiniai gyventojai, taip pat II Pasaulinio karo metu užsukę kareiviai. Naujosios kompleksinės 2012 m. rūmų restauracijos metu sutvarkytas rūmų fasadas, stogas, restauruotos vidaus patalpos, grindys, inžineriniai tinklai, sanitariniai mazgai. Projektas finansuotas ES Sanglaudos fondo, Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir Mažeikių rajono savivaldybės lėšomis.

Šiuo metu rūmuose veikia puiki XIX–XX a. pr. dvarų kultūrą atspindinti interjero ekspozicija. Rūmuose išsaugota autentiška dvaro laikų biblioteka, čia eksponuojama dalis išlikusių autentiškų Rionė giminės knygų. Taip pat nuolat veikia įvairios meno parodos, didžiojoje salėje vyksta kameriniai koncertai ir kiti kultūriniai renginiai.

Oficina (1870 m.)

Oficinos pastatas reikšmingas kaip autentiškas dvaro sodybos statinys, formuojantis paradinio parterio apstatymą. Savo architektūrinių formų kompozicija pastatas glaudžiai susijęs su liaudies architektūros tradicijomis. Dabartinės oficinos pastatymas nurodomas gana tiksliai – 1870 m. Į ją iš rūmų rūsio perkelta virtuvė, čia gyveno tarnai ir vyko įvairūs būtini buities darbai. Pastatas stačiakampio plano formos, su mūriniais rūsiais ir produktų priestatu. Viduje patalpos buvo išdėstytos dviem eilėmis – pusėje, atgręžtoje į rūmus ir parterį, buvo gyvenamieji kambariai, o ūkinio kiemo pusėje – virtuvės ir pagalbinės patalpos. Pastatas medinis, ne aukštalubis, kaip rūmų menės, tad žiemą gerai ir greitai būdavo prišildomas koklinėmis krosnimis.

Sovietmečiu pastatas buvo naudojamas kolūkio reikmėms, padalintas į nedidelius butukus kolūkiečių šeimoms apgyvendinti. 1999 m., kaip Renavo dvaro ansamblio dalis, medinė oficina tampa saugomu Lietuvos kultūros paveldo objektu. Nugyventam, perplanuotam, irstančiam pastatui gelbėti, gavus EU fondų paramą ir prisidėjus Mažeikių savivaldybei savo lėšomis, 2016 m. sėkmingai pradėti restauracijos darbai. Restauracijos metu stengtasi išsaugoti viską, kas dar likę autentiško – pastato rąstai, tinkavimo ir puošybos fragmentai, išlikusi neišardyta krosnis pirmo aukšto gyvenamuose kambariuose. Dabar oficina restauruota, pritaikyta muziejinėms, edukacinėms reikmėms, čia įsikėlė Renavo dvaro sodybos administracija.

Sandėlis (XIX a. I p.)

Pastatas istoriniuose šaltiniuose minimas kaip sandėlis – „lobynas“ (skarbiec). Sandėlis pastatytas tarp oficinos ir svirno, reprezentacinio kiemo vakarinėje pusėje. Pastatas yra stačiakampio plano, su akmenų mūro pamatais, dvišlaičiu stogu, viduje sudarytas iš trijų simetriškai sukomponuotų patalpų, su eile medinių stulpų, remiančių perdangų sijas.

Kolūkiui nebesinaudojant dvaro statiniais, ir sandėlis nyko, iro. Todėl 1983 m. paruoštas rekonstrukcijos projektas sandėliui atkurti, pritaikant katilinei (dvaro rūmams šildyti). Pastato rekonstrukcijos metu atkurtos pagrindinio fasado formos, sienose palikta autentiško senojo akmenų mūro, išliko autentiški elementai – plano konfigūracija, išlikę sienų fragmentai (apatiniai vainikai), tačiau vidaus išplanavimas pakeistas, įrengta anglimi kūrenama katilinė. Pagrindinis sandėlio fasadas iš reprezentacinio kiemo pusės įgavo autentišką vaizdą: simetriškai išdėstytos dvi poros pusapskričių langų ir stačiakampės dvivėrės durys. Angos apvestos raudonų plytų apvadais, pastoginė juosta tinkuota. Dar kartą sandėlis-katilinė, jau tapęs prastos techninės būklės, restauruotas 2013-2014 m. pagal Mažeikių rajono savivaldybės įgyvendintą projektą iš ES struktūrinių fondų „Renavo dvaro sodybos (katilinės, sandėlio) pritaikymas viešojo turizmo reikmėms“. Atlikti objektų tvarkomieji darbai: restauruota katilinė, dabar kūrenama biokuru, sutvarkytos vidaus patalpos, įrengti sanitariniai mazgai.

Svirnas (1839 m.)

Svirnas – tai stačiakampio plano, be vidaus pertvarų pastatas aukštu dvišlaičiu stogu, reprezentacinio dvaro kiemo vakarinėje pusėje, stovi tarp sandėlio ir arklidės. Pastatas turi klasicizmo ir liaudies architektūros bruožų. Svirno pamatai ir sienos akmenų mūro, perdangos – medinės sijinės, o skerssijas remia trys eilės medinių stulpų, tarp kurių buvo tvirtinami aruodai. Grindys buvo suplūkta asla, o svirno centre – mediniai laiptai į pastogę. Pagrindinė pastato išraiškos priemonė – medžiagų faktūros deriniai (stambus ir smulkus akmuo, medis, tinko fragmentai, čerpės). Svirnui būdingas kompozicijos ir detalių meninis vientisumas. Svirne buvo džiovinami ir sandėliuojami grūdai.

Kolūkio ir gyventojų nebenaudojamas pagal paskirtį pastatas nyko, o siekiant jį išsaugoti kaip svarbų dvaro ansamblio reprezentacinio kiemo statinį, buvo būtina atlikti rekonstrukcijos-restauravimo darbus. Svirnas restauruotas 2013-2014 m. pagal Mažeikių rajono savivaldybės įgyvendintą projektą iš ES struktūrinių fondų. Restauracijos metu sienoje iš vidaus pusės aptikta svirno pastatymą patikslinanti data – mūre įrašyti metai 1839. Pastato išorės pakeitimai, lyginant su istorine pirmine padėtimi, yra labai nedideli, o vidaus patalpa rekonstruota, pritaikant turizmui ir visuomenės poreikiams – įrengta keičiamų parodų erdvė, patalpos pirmame aukšte ir aukštalubėje pastogėje tinkamos seminarams, renginiams ir pan., įrengti sanitariniai mazgai, kurie pritaikyti ir neįgaliesiems.

Arklidė (XIX a. I p.)

Renavo dvaro reprezentaciniam kiemui formuoti jau XIX a. I pusėje priešais pagrindinius rūmus, prie parterio apvažiavimo kelio, pastatytas arklidžių pastatas. Statinys buvo ištęsto stačiakampio plano, rytinė dalis platesnė, sudalinta dviem eilėm atramų. Tūris stambus, neišskaidytas. Prie rytinio pastato galo stovėjo kampu priglausta medinė daržinė. Išliko akmenų mūro jos pamatas. Arklidės statybinė medžiaga ir konstrukcijos atspindi liaudiškos architektūros tradicijas: lauko akmenų mūro pamatas, išorinės kapitalinės sienos – molio plytų, lauko akmenų ir skaldos mūras, dvišlaitis stogas, dengtas čerpėmis. Pietinis arklidės fasadas išryškintas tinkuotomis ir baltintomis cokolio bei karnizo ir frizo braukomis, su dviem dideliais pusapskričiais langais abiejuose fasado kraštuose bei stačiakampės formos durų su apvadais ir dar keleto langų angomis, su raudonų molio plytų mūro sąramomis, tad pastatas turi ir klasicizmo bruožų. Dvaro egzistavimo laikotarpiu pastate buvo laikomi žirgai, o pastogėje ir daržinėje kraunamas pašaras.

Sovietmečiu arklidę, kaip ir kitus pagalbinius dvaro pastatus, naudojo kolūkis savo reikmėms, pastatas buvo stipriai apgadintas, o nebenaudojamas pagal paskirtį – nyko, iro. Dabar likę pastato pietinio fasado sienų fragmentai, šiaurinės pusės pamatai ir konstrukcijos liekanos, galinių rytinės ir vakarinės sienų dalys, daržinės pamatai.

Rūsys (XX a. pr.)

Dvaro sodo rūsys pastatytas XIX a. pab. į rytus nuo centrinių rūmų, ant Varduvos upės slėnio šlaito, šalia sodo. Statinys istorizmo stiliaus, kompaktinis, stačiakampio plano, sumūrytas iš raudonų plytų, iš šonų ir viršaus užpiltas žemėmis. Puošniausia yra matomoji jo dalis, orientuota į pietų pusę – tai įėjimo į rūsį prieangis su frontonu, dvišlaičiu stogu. Prieangio fasado trikampis frontonas papuoštas nedideliais stačiakampiais stulpeliais, yra durys ir du langeliai. Rūsio patalpa yra raudonų molio plytų mūro cilindrinis skliautas su ramstinėmis arkomis ir ventiliacijos angomis. Manoma, kad rūsys buvo skirtas obuoliams ir kitoms sodo bei daržo gėrybėms laikyti.

Rūsio pastatas išlikęs be didesnių pakeitimų, buvo remontuotas XX a. pabaigoje, sovietmečiu buvo naudojamas kolūkio reikmėms, vėliau vietinių gyventojų poreikiams. Bet nebenaudojamo rūsio būklei vėl suprastėjus, stipriai irstant prieangio mūrui, 2019 m. paruoštas projektas jo restauracijai ir prieigoms sutvarkyti. Tvarkymo darbai pradėti 2020 m., baigti 2021 m. Ne tik kultūros paveldo objektas – rūsys – atgavo savo dailias pirmines formas ir grožį, bet jis pritaikytas šikšnosparniams žiemoti. Be to, pagerėjo dvaro teritorijos pritaikymas pagausėjusiems lankytojams priimti – įrengta nauja automobilių stovėjimo aikštelė bei atnaujintas takas link sodo rūsio.

Šis įgyvendintas Šiaurės vakarų Lietuvos VVG pareiškėjo Mažeikių rajono Renavo dvaro sodybos projektas „Kultūros paveldo objekto Renavo dvaro sodo rūsio remonto darbai, pritaikant šikšnosparnių žiemojimui ir edukacinei veiklai“ nominuotas Ateities kaimo kūrėjų apdovanojimui (AKKA 2022) kaip gerasis kaimo plėtros projektų pavyzdys. Kategorijoje „Drauge su gamta“ jam skirta I vieta 2022 m. ir apdovanotas taure, diplomu bei prizu.

Oranžerijos liekanos (XIX a. I p.)

Oranžerijos Europoje tapo labai populiarios ir trokštamos jau nuo XII a., turtingiausi Europos dvarai jas statė ir didžiavosi. Jose buvo auginami šalčiams neatsparūs vaisiniai augalai, įvairios gėlės, apelsinmedžiai ir puošnūs egzotiniai augalai. O Lietuvoje pirmąsias oranžerijas pradėta statyti XIX a. pradžioje. Tad ir Renavo dvaro savininkai baronai Rionė XIX a. I pusėje papildė Renavo rūmų ansamblį kilmingų rūmų puošmena – oranžerija su krosniniu šildymu. Oranžerija pastatyta į pietryčius nuo rūmų, Varduvos upės slėnio šlaito papėdėje. Vieta pasirinkta neatsitiktinai – iš šiaurinės pusės pastatą nuo vėjų saugojo statokas šlaitas, o pietų pusėje plyti paupio pieva, tad saulės šviesos ir šilumos niekas neužgožė. Dviaukščio išplanavimo oranžerijoje buvo auginami prieskoniniai ir egzotiniai augalai.

Dabar pastatas sunykęs, išlikę tik šlaite sumūrytų akmeninių pamatų akmenys, sienų fragmentai. Juos galite apžiūrėti leisdamiesi nuo rūmų link upės slėnio, šlaite įrengtais mediniais laiptais arba takeliu nuo sodo rūsio.

Tvartas (XIX a. I p.) 

Į dvaro statinių kompleksą įeina ir „T“ raidės formos plano tvartas, kuris yra didžiausio ploto išlikęs ūkinis statinys. Tvartas pastatytas XX a. pr., o XX a. II pusėje iš dalies rekonstruotas, pritaikant tuomečio kolūkio reikmėms. Jis sudarytas iš trijų korpusų (šiaurinio, pietinio ir vakarinio), vienaaukštis, su pastoge, dvišlaičiu stogu. Pamatas sumūrytas iš stambių lauko akmenų, sienos sumūrytos iš keleto tipų molio plytų (sovietmečiu dalis molinių pakeista silikatinėmis plytomis).  Fasadai turi puošybos elementų:  sienos ir kampai su molio plytų mūro mentėmis,  langų, durų ir vartų angos su segmentinėmis sąramomis, langų angų viršus kiek lenktas, arkinis, o apačioje – vienos molio plytų eilės palangių traukos.

Tvartą sovietmečiu rekonstravo ir naudojo kaip karvidę, o nuo 1991 metų pastatas stovi tuščias. Žinoma, laikas negailestingai naikina statinį, labiausiai orų pokyčiams jautri mediena, tad stogas – silpniausioji dalis. Tačiau pastatas pagal galimybes prižiūrimas, yra paruoštas techninis projektas jam restauruoti ir įveiklinti.

Parengė Nomeda Vėlavičienė