Apie Renavo kapinių koplyčią

Rionė šeimos Renavo kapinių koplyčia

 

                   Važiuojant pro Renavo kaimą, kitoje kelio pusėje nei Renavo Šv. Izidoriaus bažnyčia esančiose nedidelėse kapinėse išsiskiria nemažas statinys – XIX a. statybos koplyčia. Tai Renavo dvaro šeimininkų giminės laidojimo koplyčia-kripta. Ji  dabartiniam Renavo dvaro sodybos kompleksui nepriklauso, bet yra svarbi dvarą kelis šimtmečius valdžiusios giminės  istorijos ir atminties dalis.

             Renavo kapinėse esančią mūrinę koplyčią su rūsiu 1826 m. pastatė Renavo dvaro baronas Antanas Rionė (1794–1877) mirusiems šeimos nariams laidoti. Į jos rūsį-kriptą iš buvusios medinės kapinių koplyčios perkelti ten buvę anksčiau mirusių šeimos narių palaikai (barono Antano tėvų, sesers bei pirmosios žmonos).

             Koplyčia pastatyta klasicizmo stiliaus, taisyklingo kvadrato formos (8×8 m), sumūryta iš raudono molio plytų, surištų kalkiniu skiediniu. Dėl skirtingo sąnašinio grunto sluoksnio kiekvienos sienos aukštis nevienodas, bet apie 8 m iki stogo. Stogas keturšlaitis, apie 1,5 m aukščio. Jo viršuje yra keturiais spinduliais puoštas metalinis kryžius, kryžmų galuose užsibaigiantis lelijomis. Koplyčios sienas ir kampus puošia ritmingai išdėstyti fasado dekoro elementai – piliastrai ir rustai. Virš jų – po nedidelį arkinį langą trijose sienose, tik pietinėje lango nėra, bet norint išlaikyti simetriškumą, padaryta jo imitacija.

            Koplyčios tiek išorė, tiek vidus buvo dažyti baltai. Viduje lubos keturiaskliautės, tinkuotos, sienos puoštos piliastrais, o sienoje priešais įėjimą – mūrinis altorius. Grindys raudonų plytų, padengtos 2-3 cm išlyginamuoju betono sluoksniu. Prie įėjimo durų yra mediniu klojiniu uždengta anga, pro kurią galima patekti į rūsį-kriptą. Rūsys-kripta taip pat taisyklingo kvadrato (5,6 x5,6 m), sumūrytas iš raudonų plytų, su dviskliautėmis lubomis. Vakarinėje pusėje yra langelis su įmūrytomis kalvio darbo grotomis.

Baronas Antanas Rionė rūpinosi šeimos koplyčia. Net raštu kreipėsi į Žemaičių vyskupą, 1839 m. prašydamas leisti laikinai laikyti pamaldas geroje naujojoje mūrinėje kapinių koplyčioje ir į ją perketi altorių iš senosios medinės Renavo kaimo kapelionijos koplyčios, kuri buvo avarinės būklės ir buvo nesaugu telktis maldoms. Mūrinė kapinių koplyčia dar buvo paminėta Renavo bažnyčios 1881 ir 1888 m.  inventoriniuose raštuose, o jau 1896 ir 1899 m. Telšių konsistorija nurodo Renavo filijos klebonui, kad reiktų „išprašius leidimą, dėti pastangas pataisyti kapinių koplyčios tinką“. Tai reiškia, kad po barono Antano Rionė mirties dvarą paveldėjus sūnėnui Eugenijui Rionė, kuris ir pats mirė 1895 m., koplyčios būklė suprastėjo, reikėjo atnaujinimo.

           Po 1899 m., kuomet Renavo dvare įsikūrė barono Eugenijaus Rionė sūnėnas grafas Feliksas Marijus Melžinskis (1871-1910) su šeima, koplyčia suremontuota jo dėka. Manoma, kad jis koplyčioje atliko ir kai kurių pakeitimų: išmūrijo altoriaus mensą ir nišą Marijos Maloningosios skulptūrai pastatyti. Nišos išsikišimo stogelyje buvo įmontuoti du langeliai, apšviečiantys baltą gipsinę skulptūrą, kuriuos dengdavo metalinės durelės. Jos būdavo atidaromos vasarą, tada ir masyvias medines įėjimo duris pakeisdavo sustumiamomis metalinėmis grotomis.

Koplyčia dar kartą remontuota 1934 m. Tuomet buvo naujai perdirbti pamatai, sutvarkytas rūsys, naujai ištinkuota išorė ir vidus, uždėtas naujas stogas.  1944 m. sudaužyta koplyčioje buvusi Marijos Maloningosios skulptūra, likusios tik jos dalys. Vėliau naują skulptūrą fundavo Kazimiera Undžienė, dabar ši skulptūra stovi Renavo bažnyčioje.

Vėliau, kolūkio laikais koplyčios stogas užklotas šiferiu, tačiau sienų plytos buvo ištrupėjusios, nukritęs tinkas. 1991 m. Renavo parapiją aptarnavęs kunigas Algis Genutis koplyčios išorę sutvarkė, ji pertinkuota pilkai, o vidaus nespėjo, nes išvyko studijuoti į Romą. Prie įėjimo į koplyčią auga 7 paprastosios eglės, manoma, pasodintos apie 1934 m.

Renavo kapinių koplyčios palaidojimus kriptoje 2002 m. rudenį ir 2003 m. vasarą tyrė VU Medicinos fakulteto, Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros doc. dr. R. Jankauskas bei Lietuvos nacionalinio muziejaus Restauravimo centro archeologinių radinių restauratorės Rasa Kubiliūtė ir Simona Matuzevičiūtė. Darbo metu rasta karstų bei vainikų liekanų, aprašytos ir nufotografuotos įkapės, paimta mėginių audinių tyrimams, įvertinti palaikai pagal jų lytį, amžių bei diagnostinius požymius, aprašytos palaidojimo detalės. Tyrimų metu rastos penkios epitafinės lentelės, iš kurių dvi panašios ir su išlikusiais prancūziškais įrašais.

Pagal tyrimų vietoje išlikusius ir surinktus radinius bei istorinius duomenis nustatyta, jog čia buvo palaidoti aštuoni asmenys, iš kurių identifikuoti šeši:

  • baronas Antanas Rionė (miręs 1877 m.),
  • pirmoji jo žmona Olimpija Przeczyszewska Rionė (mirusi 1823 m.) ,
  • antroji žmona Olimpija Gorska Rionė (mirusi 1829 m.),
  • jo dukra iš antrosios santuokos Pelagija Marija Rionaitė (mirusi 1843 m.),
  • barono sesuo Liudvika Rionė (mirusi 1814 m.),
  • grafas  Feliksas Marijus Melžinskis (miręs 1910 m.).

Visi rasti artefaktai ir palaikai palikti koplyčios rūsyje-kriptoje. Renavo koplyčios tikslesnei istorijai išaiškinti būtų reikalingi išsamesni istoriniai tyrimai, kompleksinė archeologinė, antropologinė, architektūrinė, menotyrinė studija.

                Barono Antano Rionė iniciatyva statyta daili mūrinė koplyčia buvo pagarbos mirusiesiems ženklas, tinkamai atspindintis jų aukštą luomą ir finansinę padėtį. Bet ir dabar, pravažiuojant pro Renavo kapines, šis istorinis pastatas nelieka nepastebimas.

                                    Epitafinė lentelė

 

 

 

Renavo kapinių koplyčioje rastos epitafinės lentelės užrašas skelbia:

„Gyvenimas ir mirtis, keičiasi kaip oras!

Gimstame – bet pirmiausia, kapas mūsų laukia.”

 

 

Tekstą paruošė ir fotografavo: Nomeda Vėlavičienė

Informacijos šaltiniai:

  • „RENAVAS. Žemaičių praeitis, 9“, sudarytojai A. Butrimas, A. Miltenytė, P. Šverebas, Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, 2001.
  • „Palaidojimų kriptose tyrinėjimų galimybės ir problemos: Renavo kapinių koplyčios kriptos tyrimų pavyzdys“, S. Matuzevičiūtė, R. Jankauskas, Acta academiae artium Vilnensis / 55, 2009.
Skip to content
This Website is committed to ensuring digital accessibility for people with disabilitiesWe are continually improving the user experience for everyone, and applying the relevant accessibility standards.
Conformance status