Renavo dvaro rūmai jau išsiilgo savo lankytojų, jų klegesio, žavėjimosi, nuostabos, tirinėjančių žvilgsnių. Ir dvaro bibliotekėlė, kurios lentynose nuo praeitų metų spalio mėnesio kaip kareivėliai išsirikiavę senieji kalendoriai, slepiantys praeito ir netgi užpraeito šimtmečio dvasią. Pageltę, apsitrynę verčiami lapai gal ir nekaip kvepia, bet maga juos versti, perskaityti vieną kitą tekstuką, o labai senuose leidiniuose bent jau įskaityti ir suvokti perskaityto žodžio prasmę. Jau išėję tie žodžiai, nugulę į storiausius žodynus, apsikloję šimtmečių dulkėm, ko gero, nepasikels. Bet anų laikų problemas niekaip neužgulė jokios dulkės, netgi laiko: jos nepaseno, o toliau bujoja, tyliai ardydamos žmogaus pamatines vertybes.
Štai vartau 1918 metų kalendorių, pavadintą „Mūsų kalendorius“, sutaisytą Liūdo Giros. Be įprasto kalendariumo galiu paskaityti Liūdo Giros, Kazio Binkio, Jono Biliūno kūrinėlių, paanalizuoti 1916-1917 m. svarbiausius karo ir politikos atsitikimus, sužinoti, kokios veikė lietuvių draugijos neturtingiems moksleiviams šelpti, pagalbai dėl karo nukentėjusiems teikti Vilniuje ir Kaune. Veikė lietuvių draugija „Rūta“ ir „vakarams ir pasilinksminimams ruošti“.
Ir štai skaitinėdama 1918 m. sukaktuves, negaliu patikėti: „1918 m. sueina 10 metų, kai lietuvės moterys buvo nuleidusios peticiją rusų Dūmon, kad uždraustų degtinę pardavinėti. 1908 m. gegužio 23 d. rusų Valst. Dūmoje atstovas A. Bulota perskaitė gautąjį iš Lietuvos lietuvių moterų peticiją (prašymą), kad Lietuvoje būtų visiškai uždrausta degtinė pardavinėti. Po prašymu buvo pasirašiusios 12.961 moteris“. Koks Dūmos atsakas į tokį lietuvių moterų prašymą, deja, nerašoma…
Minimas laikmetis buvo lietuvių moterų dvasinio pakilimo pradžia. XX a. pirmajame dešimtmetyje moterys pradėjo burtis į Lietuvos moterų susivienijimą, įsikūrė Lietuvos katalikių moterų draugija, vyko I, II suvažiavimai. Jų siekiai buvo iškovoti lygias politines teises bei šviesti moteris, įtraukti jas į įvairias komisijas, kuriose rengiamos mokymo programos, leisti mokyklose užimti vadovaujančius postus. Šiandien visa tai ir dar daugiau turime, tačiau 1908 m. išviešinta  problema tebėra mūsų pašonėje, vienoms bakstelėdama daugiau, kitoms mažiau…
Dvaro bibliotekėlėje eksponuojamų senųjų kalendorių puslapiuose, manau, dar daug ką artimo mūsų gyvenimams aptiksiu.
Į Renavo dvaro biblioteką senųjų kalendorių parodą parsivežėme iš Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro Kuršėnuose. Kalendoriai surinkti Kuršėnų miesto kraštotyrininkų, vadovaujamų mokytojos, garbės kraštotyrininkės Sigitos Lukienės. Tekstą paruošė Vilma Vžesniauskienė