Apie žymius žmones dvare

S. Narutavičius – teisininkas, Lietuvos politinis veikėjas.
Skulptūrinės kompozicijos autorius R. Kvintas
Skulptūrinės kompozicijos autorius R. Kvintas

Skulptūrinė kompozicija Renavo dvaro pergolėje primena, kad du svarbūs Lietuvos ir Lenkijos valstybių istorijoje vyrai, broliai Stanislovas ir Gabrielius Narutavičiai yra glaudžiai susiję su Renavo dvaru.
Stanislovas Narutavičius gimė 1862 m. rugsėjo 02 d. Telšiuose, Žemaitijos bajorų Jono Narutavičiaus ir Viktorijos Ščepovskytės-Narutavičienės šeimoje. Tuomet jie gyveno name Didžiojoje gatvėje Telšių mieste, ten po poros metų gimė ir brolis Gabrielius. Pakrikštijo Stanislovą 1832.12.30 Telšių bažnyčioje, gavo jis Viktoro Jono šventus krikšto vardus.

Tėvas Jonas Narutavičius buvo Telšių pavieto rinktas teisėjas, dirbo Telšiuose, tad į savo Brėvikių dvarą Alsėdžių valsčiuje, Telšių rajone, gyventi išsiuntė žmoną su vaikais, o pats ten parvažiuodavo savaitgaliais. Kai buvo įkalintas kaip 1863 m. sukilimo dalyvis, tuomet stipriai suprastėjo jo sveikata, vėliau visai pasiligojo. 1866 m. mirus tėvui, Stanislovui buvo vos ketveri, Gabrieliui – vieneri, ir visa šeima liko nepavydėtinoje padėtyje į skolas grimztančiame Brėvikių dvarelyje.
Tada juos kartu su mama Viktorija rūpestingai priėmė gyventi tuometis Renavo dvaro šeimininkas baronas Antanas Rionė. Kad mažamečiai bajoraičiai būtų išprusę, tinkamai išsilavinę, kaip dera bajorų luomo jaunuoliams, mokslą gerbiantis baronas juos mokyti pasamdė Lauryną Ivinskį – žymiausią to meto lietuvių pedagogą. Kaip Stanislovas Narutavičius mini savo memuaruose, čia jie išmoko pirmąsias raides, rašto, be to iš namų mokytojo, švietėjo ir lietuvybės puoselėtojo L. Ivinskio įgijo gamtos pažinimo žinių bei meilę lietuvių kalbai. L. Ivinskis mokytojavo, gyveno dvare ir gamtamokslinę medžiagą rinko Renavo dvaro apylinkėse nuo 1868 m. vasaros iki 1971 m. rudens. Ir mokytojui, ir berniukams didžiule paskata buvo gausi, turtinga dvaro biblioteka, kuria galėjo neribotai naudotis, išsilavinusio ir plačių pažiūrų barono Antano Rionė palaikymas, dėmesys ir skatinimas domėtis, įvairi ir turtinga dvaro gamtinė aplinka – didelis parkas, Varduvos upė ir jos slėniai. Stanislovą ir jo jaunesnį brolį stebino palyginti su jų gimtuoju Brėvikių dvaru didelis ir stiprus Renavo dvaro ūkis, dideli akmens mūro statiniai ir prabangus gyvenamasis namas – rūmai. Gyvendami Renavo dvare, nepamiršdavo aplankyti ir Brėvikių, kur su mama vykdavo pas vyriausiąjį brolį Kazimierą (tai sūnus iš ankstesnės tėvo Jono Narutavičiaus santuokos), likusį ūkininkauti dvarelyje.

Puikiai paruoštas tęsti aukštesnius mokslus, Stanislovas su mama ir broliu išvyko į Liepoją, kur beveik devynerius metus mokėsi Liepojos Nikolajaus gimnazijoje (Nikolaus Gymnasium zu Libau), o vasaromis lankydavosi Renavo dvare. 1882 m. Stanislovas Narutavičius baigė Liepojos gimnaziją, tais pačiais metais įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Už priklausymą slaptam kairiųjų pažiūrų studentų rateliui buvo pašalintas iš universiteto. Bet S. Narutavičius pasirinko tęsti teisės mokslus, tad 1883-1887 m. studijavo Kijevo Šv. Vladimiro Universitete ir ten baigė Teisės fakultetą. Apsigyveno Varšuvoje, dirbo apskrities teisme, vėliau ėmėsi žurnalistinės ir leidybinės veiklos.

Tačiau 1891 m. grįžo į Lietuvą, vedė iš Klyšių (Akmenės raj.) kilusią Joaną Bilevičiūtę (1868–1948), susilaukė keturių vaikų – Kazimiero, Jono, Sofijos ir Elenos. Brėvikių dvaras pakankamai pajamų negarantavo, tad 1899–1904 m. Stanislovas Narutavičius dirbo Lenkijoje, su šeima gyveno Kališe, vadovavo dujų tiekimo įmonei „Vereinigte Gaswerke S.A.“. 1904 m. vėl sugrįžo į Lietuvą, įsikūrė šeimos dvare, mokėsi ūkininkauti. Iki 1908 m. vertėsi advokato praktika, laisvalaikį skyrė kultūriniam ir visuomeniniam darbui. 1905 m. įsteigė „Alsėdžių respubliką“. Telšių apskrities bajorai jį išrinko atstovu į kuriamą Kauno gubernijos savivaldos instituciją – zemstvą. 1905 m. gruodžio 4-5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Su žmona Joana aktyviai rūpinosi regiono švietimu, matyt Renave įskiepyta meilė mokslui ir švietimo reikšmės samprata buvo stipri. Matydamas mokslo institucijų trūkumą, jis 1907 m. Telšiuose įsteigė mergaičių progimnaziją, o 1909 m. – berniukų gimnaziją.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Stanislovas su šeima nepasitraukė, o pasiliko savo ūkyje Brėvikiuose ir apylinkių valstiečius gynė nuo vokiškųjų okupantų.

Už lietuvybę kovojantis dvarininkas žinomas kaip aktyvus politikos ir visuomenės veikėjas, 1915 m. Kaune įsteigė teismą, kuriame buvo vartojama tik lietuvių kalba. 1917 m. S. Narutavičius išrinktas į Vilniaus konferencijos organizacinį komitetą, toje konferencijoje išrinktas į Lietuvos Tautos Tarybą. 1918 m. Stanislovas Narutavičius tapo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru. Darbą Taryboje baigė 1918 m. liepos 13 d.

Grįžo į Žemaitiją, prisidėjo prie vietos savivaldos institucijų kūrimo: rūpinosi Alsėdžių valsčiaus tarybos steigimu ir veikla, vėliau buvo paskirtas Telšių apskrities valsčių atstovų seimelio vadovu. 1920–1921 m. talkino steigiant Kauno apskrities teismą, kurį laiką dirbo šio teismo teisėju. Grįžęs į Brėvikius, toliau šeimininkavo ūkyje. 1932 m. gruodžio 31 d. nusišovė Kaune, palaidotas Alsėdžių kapinėse (Telšių r.).

Išsamiai apie šią neeilinę asmenybę, jo gyvenimą ir nuopelnus yra aprašyta S. Vaitekūno parengtoje monografijoje „Stanislovas Narutavičius. Signataras ir jo laikai“ (Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012).

Gabrielius Narutavičius, 1915 m.
Gabrielius Narutavičius, 1915 m.

1865 m. kovo 17 d. Telšių mieste žemaičių bajorų Jono ir Viktorijos Narutavičių šeimoje gimė antrasis judviejų sūnus Gabrielius. Po 10 dienų jį pakrikštijo Telšių bažnyčioje Gabrieliaus Juozapo vardu, krikštatėviu tapo kilmingasis Blažiejus Nowickis.

Kadangi tėvas dirbo Telšių teismo teisėju, mama Viktorija Ščepovskytė-Narutavičienė su vaikais išsikėlė į jų šeimos dvarą Brėvikiuose, Alsėdžių valsčiuje, Telšių raj. Čia vaikams augti buvo daugiau erdvės, juos supo gamta. Tačiau pasiligojus ir netrukus mirus tėvui, kai Gabrieliui ėjo vos ketvirti metai, likusi našle mama Viktorija liko skurstančiame mediniame Brėvikių dvare su mažamečiais vaikais. Tuomet baronas Antanas Rionė savo mirusios dukters Olimpijos draugę Viktoriją Narutavičienę su berniukais Gabrieliumi ir Stanislovu pakvietė gyventi ir mokslintis į Renavo dvarą (Mažeikių raj.). Brėvikiuose liko gerokai vyresnis Gabrieliaus brolis Kazimieras (iš pirmosios tėvo santuokos) ir sesuo Ana, tad su motina ir broliu Stanislovu jie lankydavosi ten, bet gražiausius vaikystės metus gyveno Renavo dvare. Jo savininkas baronas Antanas Rionė privačiu mokytoju jiems mokyti 1868–1871 metais buvo nusamdęs garsųjį mokytoją, pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėją, publicistą ir gamtotyrininką Lauryną Ivinskį. Ko gero puikus mokytojas, gausi Renavo dvaro biblioteka bei supanti gamta (šalia gimtojo Brėvikių dvaro teka Sruojos upelis ir Renavo dvaras yra prie vaizdingos Varduvos upės) įtakojo ir vėlesnį Gabrieliaus profesijos pasirinkimą.

Paaugus berniukams, tęsti mokslų Gabrielius ir Stanislovas Narutavičiai su mama išvyko į Liepoją (Latvija). Baronas Antanas Rione fundavo jų pragyvenimą Liepojoje. Ten jie įstojo ir po beveik devynerių metų sėkmingai baigė Liepojos Nikolajaus gimnaziją (latv. Liepājas Nikolaja ģimnāzija, vok. Nikolaus-Gymnasium zu Libau). Įstojo į St. Peterburgo universitetą, bet dėl sveikatos sutrikimų nebaigė studijų, teko išvykti gydytis į Šveicariją, Davoso gydyklas. Būdamas ten, pasijutęs geriau, 1887 m. įstojo į Ciuricho politechnikos institutą, studijavo statybų inžineriją. Nors saitai su šeima ir nutrūko, tačiau jis žinomas, kaip iškili lietuviškos kilmės asmenybė.

Gabrielius Narutavičius – garsus statybos inžinierius, hidroelektrinių statybų vadovas, Šveicarijos elektrifikacijos pradininkas, Ciuricho politechnikos instituto profesorius (1907), Lozanoje veikusios draugijos „Lenkija ir karas“ narys, Ciuricho politechnikos instituto Vandens statybos fakulteto dekanas (1913–1920), Lenkijos viešųjų darbų ministras (1920–1922), Lenkijos užsienio reikalų ministras, Lenkijos vyriausybės atstovas Vilniaus krašte.

1922 m. tapo pirmuoju išrinktu Lenkijos prezidentu. Tiesa, šias garbingas pareigas ėjo labi trumpai, nes 1922 m. gruodžio 16 d. parodos Varšuvoje atidarymo metu buvo nušautas. Palaidotas Varšuvos Šv. Jono katedros kriptoje (Lenkija).

Gabrieliaus Narutavičiaus ir jo brolio Stanislovo vaikystės atminimas įamžintas Renavo dvare
Gabrieliaus Narutavičiaus ir jo brolio Stanislovo vaikystės atminimas įamžintas Renavo dvare
Biografinė knyga “Gabriel Narutowicz. Prezydent RP” (377 psl.), išleista 2004 m. Lenkijoje, Varšuvoje, autorius - Drozdowski Marian Marek
Biografinė knyga “Gabriel Narutowicz. Prezydent RP” (377 psl.), išleista 2004 m. Lenkijoje, Varšuvoje, autorius - Drozdowski Marian Marek
Napoleonas Orda – iškilus XIX a. romantizmo epochos dailininkas, literatas, muzikantas, kompozitorius, skulptorius. Piešinio autorius: Aleksander Tadeusz Regulski
Napoleonas Orda – iškilus XIX a. romantizmo epochos dailininkas, literatas, muzikantas, kompozitorius, skulptorius. Piešinio autorius: Aleksander Tadeusz Regulski
Ordų šeimos dvaras. N. Ordos piešinys, 1860 m.
Ordų šeimos dvaras. N. Ordos piešinys, 1860 m.

Napoleonas Orda (lenk. Napoleon Mateusz Tadeusz Orda) gimė 1807 m. vasario 19 d. Vorocevičiuose netoli Pinsko (Baltarusija), iš totorių kilusių bajorų šeimoje. Pradinį išsilavinimą įgijo mokydamasis namuose, vėliau mokėsi Svisločiaus gimnazijoje, o baigęs įstojo studijuoti į Vilniaus universiteto Matematikos ir fizikos fakultetą. Studijų Vilniaus universitete Napoleonas Orda nebaigė, nes buvo pašalintas už dalyvavimą slaptoje studentų organizacijoje „Aušriečiai“. Dailininkas aktyviai įsitraukė į 1831 m. sukilimą, už narsą mūšiuose pelnė aukso kryžių „Virtuti Militari” (1831). Sukilimo metu N. Orda sukūrė eilėraštį „Lietuvis – lenkams”. Norėdamas išvengti arešto ir tremties, jis išvyko į užsienį.

Apsigyvenęs Paryžiuje, 1839 m. pradėjo lankyti prancūzų peizažo meistro Pjero Žeraro dailės studiją, o muzikos žinių sėmėsi iš kompozitoriaus Frederiko Šopeno, bendravo su Ferencu Listu. Visapusiškų meninių polinkių turėjęs N. Orda kūrė fortepijoninę muziką, polonezus, valsus. Paryžiuje jis susitikdavo ir su Adomu Mickevičium, padėjo leisti jo knygas. Napoleonas Orda domėjosi lietuviškais vietovardžiais, senąja pagoniškąja istorija, mėgo keliauti. Pirmuosius piešinius N. Orda sukūrė 1840–1842 m. kelionių po Prancūziją metu. Užfiksavo vaizdus ir iš kelionių po Portugaliją, Ispaniją, Alžyrą ir kitas šalis. 1847–1849 m. ėjo italų operos Paryžiuje direktoriaus pareigas, kūrė muziką, koncertavo koncertų salėse, didikų rūmuose.

1856 m. po amnestijos grįžęs į Tėvynę, N. Orda keliavo, daug vaikščiojo po vietoves pėsčiomis ir piešė. Keliaudamas po buvusią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (Volynės, Podolės, Minsko, Kijevo, Kauno gubernijas), skubėjo įamžinti nykstančias pilis, didikų rūmus, dvarus, bažnyčias, miestų architektūrą. N. Orda, pats turėjęs nuosavą dvarą, puikiai išmanė dvarų sodybų sandarą, menines jų ypatybes. Didingus rūmų statinius jis dažnai komponavo panoraminėse erdvėse, vešlios gamtos apsuptyje.

1875 m. jis lankėsi dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Vaizduodamas dvarų sodybas, siekė perteikti kuo išsamesnį vaizdą, todėl dažnai piešė jas net iš dviejų trijų apžvalgos vietų.  Napoleonas Orda sukūrė apie tūkstantį architektūrinių peizažų. Tarp jų – net du Renavo dvaro piešiniai. Viename N. Ordos piešinyje pavaizduoti dvaro rūmai iš įvažiavimo alėja į reprezentacinį kiemą, taško. Jame matome centrinius rūmus iš šiaurinės pusės, jau su dviaukščiais flygeliais, abipus rūmų esančia tvora, šalia esančia oficina ir įvairaus amžiaus parterio medžiais bei krūmais. Užrašas piešinio apačioje “Renow, Baron Antoni Rönne, 22 Sierp.” Tiksliai nurodo vietovę, savininką ir datą. Antrąjame piešinyje užfiksuotas vaizdas iš kitąpus Varduvos upės, iš dvaro peizažinio parko pakraščio taško. Jame matome senąjį kelią į dvarą ir medinį tiltą per Varduvos upę, parko dalį su altana ant kalvelės. O kitapus upės, slėnio šlaituose yra ryškūs statiniai – dvaro rūmų pietinės pusės fasadas, oficina, jau neišlikę didelis stiklinis rožyno pastatas ir medinis ūkinis pastatas (gal skalbykla, nes minima 1890 m. Renavo dvaro inventoriuje tarp medinių ūkio pastatų), oranžerija, kurios likę akmens mūro pamatai ir sienų fragmentai. Pietinis šlaitas prie rūmų – dar be įrengtų baliustradų ir terasų, nėra pergolės, bet matoma tvora rūmų šone. Užrašas piešinio apačioje pažymi: “Renow, 22 Sierp., Baron Antoni Rönne, Rzeka Wardawa.”

Napoleono Ordos 1875 m. piešiniuose – Renavo dvaras
Napoleono Ordos 1875 m. piešiniuose – Renavo dvaras

Šie piešiniai labai svarbūs Renavo dvarui, nes juose užfiksuota rūmų architektūra ir kiti statiniai valdant baronui Antanui Rionė, taip pat dalis mažosios architektūros elementų bei teritoritorijos želdinių. Vėlesni paveldėtojai dvaro rūmus šiek tiek rekonstravo, bet archyvinės medžiagos (brėžinių, aprašų, projektų, piešinių ir pan.) apie tai neišliko. Tad tik iš N. Ordos piešinių matome, koks dvaro reprezentacinis kiemas ir statiniai buvo tuomet, ir suprantame, kokių pokyčių atsirado valdant Eugenijui Rione ir Feliksui Marijui Melžinskiui.

Napoleono Ordos apsilankymas Renave labai reikšmingas dvaro istorijai, jos iliustravimui, kuomet fotografija dar nebuvo plačiai naudojama. Šis garsaus menininko apsilankymas parodo, kad Renavo dvaras XIX a. pab. buvo reikšmingas, reprezentatyvus Žemaitijos dvaras, pasirinktas iš tūkstančių kitų Lietuvos dvarų, vertas įamžinimo ir jam skirti net du darbai, taip pat jog buvo gerai žinomas ir jo savininkas baronas Antanas Rionė. Iki šių dienų dienų išlikę du piešiniai, bet gal būt buvo padaryta ir daugiau eskizų ar piešinių, tik jų tiesiog neišliko…

Napoleono Ordos darbai yra eskizai pieštuku, nuspalvinti akvarele, guašu ar sepija. 1875–1883 m. jo pagal piešinius ir eskizus Aloyzas Miserovičius padarė litografijas, jos buvo išleistos Maksimiljano Fajanso spaustuvėje Varšuvoje. Iš viso išleistos 8 vaizdų serijos, talpinančios 260 lakštų, apjungtos bendru pavadinimu „Istorinių vaizdų albumas“.

N. Orda mirė Varšuvoje 1883 m. balandžio 26 d., sulaukęs 76-erių. Vykdant jo valią, palaikai buvo palaidoti šeimos kape Ivanove (Baltarusijoje).

Monografijoje nagrinėjama XIX a. dailininko Napoleono Ordos kūryba. Knyga iliustruota keliais šimtais pirmąkart skelbiamų N. Ordos piešinių spalvotų reprodukcijų iš Krokuvos nacionalinio muziejaus, Jogailaičių bibliotekos, kitų šaltinių. Autoriai: Vytautas Levanauskas, Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė. „Napoleonas Orda : senosios Lietuvos architektūros peizažai“ Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006
Monografijoje nagrinėjama XIX a. dailininko Napoleono Ordos kūryba. Knyga iliustruota keliais šimtais pirmąkart skelbiamų N. Ordos piešinių spalvotų reprodukcijų iš Krokuvos nacionalinio muziejaus, Jogailaičių bibliotekos, kitų šaltinių. Autoriai: Vytautas Levanauskas, Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė. „Napoleonas Orda : senosios Lietuvos architektūros peizažai“ Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006

Mykolas Očapovskis, agronomas bei vienas žemės ūkio mokslų pradininkų Lietuvoje ir Lenkijoje – tai ryški asmenybė, svarbi ir Renavo dvarui.

Mykolas Očapovskis (Maksymilian Fajans (grafika))

Mykolas Očapovskis Maksymilian Fajans (grafika)

Mykolas Očapovskis (lenk. Michał Oczapowski) – gimė 1788 05 11 Paceikiuose (Slucko apskr.), mirė 1854 01 09 Merimonte (prie Varšuvos).

Očapovskis baigė mokyklą Slucke, po to ketverius metus mokėsi Vilniaus universitete. 1812 m. jis baigė fizikos ir matematikos mokslus, gavo filosofijos daktaro laipsnį, tuomet baronų Rionė kvietimu ėmėsi tvarkyti jų dvarų žemės ūkį.

1812-1819 m. laikotarpiu Mykolas Očapovskis vadovavo barono Antano Rionė dvarams Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje. Šis mokslininkas tikslingai kaupė turtingą biblioteką, o susipažinęs su naujausiais žemės ūkio mokslų šaltiniais, stengėsi teoriją derinti su praktika, atsižvelgdamas į vietos sąlygas. M. Očapovskis kritikavo baudžiavinę sistemą, įrodinėjo laisvai samdomo darbo pranašumus, savo požiūrį šiuo klausimu išdėstė ir straipsnyje „Savininkams naudingiau žemę įdirbti samdomu darbu, o ne baudžiava“. Tad barono Antano Rionė Renavo dvare buvo panaikinta baudžiava, jo valdose įvesta samdoma darbo jėga. Baronų Rionė žemėse jis pasiekė puikių rezultatų dėl dvaro ūkio ekonomikos organizavimo „pagal racionalaus žemės ūkio taisykles“, kaip pats įvardijo, naudojo ir kitus skatino naudoti veiksmingesnę daugialaukę sėjomainą.

Kad jaunojo mokslininko vadovavimas dvaro žemės ūkio darbams itin efektyvus įrodo barono A. Rionė oficialus laiškas, kuriame baronas reiškia didžiausią pripažinimą racionaliam M. Očapovskio ūkininkavimui, kuris per trumpą laiką padidino pajamas iš jo dvarų.

Surinktus duomenis, pavyzdžius bei praktinę patirtį M. Očapovskis panaudojo 1819 m. išleistoje knygoje „Agronomijos, arba mokslo apie dirvožemį, pagrindai“ (lenk.„Zasady agronomji czyli nauka o gruntach“). Joje paskelbta pirmoji Lietuvos dirvožemių klasifikacija pagal granuliometrinę sudėtį, įvertinti dirvodaros veiksniai. Taip pat mokslininkas į lenkų kalbą išvertė vokiečių žemės ūkio mokslų pradininko Albrechto Danielio Thaerio veikalą „Racionalaus žemės ūkio pagrindai“ ir žymaus anglų agrochemiko bei fiziko Hamphrio Deivio darbus „Agrochemijos pagrindai“. 1818-1819 m. šie darbai buvo publikuoti mokslo ir literatūros populiarinimo žurnale „Vilniaus dienraštis“ („Dziennik Wilenski“).

Lenkų mokslininkai pastebi, kad M. Očapovskis nekėlė ypatingo lenkų ir lietuvių profesorių meilės dėl daugybės savo publikuotų darbų, bet buvo labai populiarus tarp vietinių žemvaldžių ir žemdirbių, kuriems ir rašė savo darbus.

Po nesėkmingo 1819 m. bandymo užimti laisvas Vilniaus universiteto 1803 m. įkurtos Žemės ūkio katedros profesoriaus pareigas, padedamas barono A. Rionė ir universiteto kuratoriaus kunigaikščio A. J. Čartoryskio, mokslininkas surengė edukacinę ir agronominę kelionę į Lenkijos karalystę ir Vokietiją. 1820 m. jis aplankė naujai atidarytą Agronomijos institutą Merimonte. Beveik metus mokėsi pas Albrechtą Danielį Thaerį (1752–1828 m.) Möglinu dvare Vokietijoje, o paskui susirašinėjo su juo iki gyvenimo pabaigos. M. Očapovskis aplankė gerai tvarkomus ūkius Saksonijoje, Meklenburge ir Holšteine. 1820-1821 m. žiemą Berlyne studijavo veterinariją, miškininkystę ir žemės ūkio inžineriją, 1821-1822 m. mokėsi ir tobulinosi geriausiuose Austrijos, Prancūzijos, Nyderlandų ir Anglijos žemės ūkio mokslų centruose.

1822 m. M. Očapovskis tapo Vilniaus universiteto profesoriumi ir iki 1832 m. buvo Žemės ūkio katedros vedėju. Įgytas žinias panaudojo ugdydamas mokinius, tvarkydamas šiuolaikinį žemės ūkį. 1823 m. Šventikų palivarke (Trakų apskr.) įkūrė žemės ūkio mokyklą, kuriai vadovavo, o 1827 m. Pilaitės dvare (dabar Vilniaus miesto dalis) įsteigė Vilniaus universitetui pavaldų Praktinės agronomijos (žemės ūkio) institutą su Žemės ūkio mokykla universiteto studentų praktiniam mokymui. 1832 m. caro valdžiai uždarius Vilniaus universitetą, jis išvyko į Lenkiją, ten keletą metų dirbo Merimonto dvaro (netoli Varšuvos) administratoriumi.

Očapovskis turėjo gerą mokslinį ir praktinį pasirengimą, tad 1836 m. tapo atkurto Agronomijos ir miškininkystės instituto direktoriumi Merimonte. Ten vadovavo ir dėstė iki 1854 m.

Beje, šiame institute studijavo baronas Eugenijus Rionė (Antano Rionė brolio Felikso Filipo Rionė iš Gargždų sūnus, vėliau valdęs ir Renavo dvarą), kuomet jame direktoriavo prof. M. Očapovskis, buvęs Rionė giminės dvarų tvarkytojas. Baronas Eugenijus Rionė net buvo vienas iš profesoriaus asistentų. Tai dar vienas svarbus ryšys tarp baronų Rionė giminės ir žymiojo agronomijos pradininko Lietuvoje ir Lenkijoje.

Očapovskis parašė ir paskelbė daug žemės ūkio srities darbų, išleido daug knygų ir kitų publikacijų lenkų kalba. Ryškiausias jo darbas – 12 tomų vadovėlis bendru pavadinimu „Kaimo ūkis“ („Gospodarstwo wiejskie”), kuriame iki šių dienų galima rasti daug įvairių žemės ūkio šakų įdomios informacijos.

Didžiojo žemės ūkio mokslų pirmtako garbei Lenkijoje 1988 m. įsteigtas Michało Oczapowskio medalis. Tai buvo aukščiausias Lenkijos mokslų akademijos Žemės ūkio, miškų ir veterinarijos mokslų fakulteto iki 2010 m. suteikiamas apdovanojimas žmonėms ir institucijoms, prisidėjusiems prie žemės ūkio mokslų plėtros Lenkijoje. Nuo 2011 m. – tai aukščiausias Lenkijos mokslų akademijos Biologijos ir žemės ūkio mokslų fakulteto apdovanojimas už išskirtinį indėlį į žemės ūkio ir taikomųjų biologijos mokslų plėtrą asmeniui ar institucijai (universitetui, mokslinių tyrimų įstaigai, mokslo žurnalui).

 

 

Skip to content
This Website is committed to ensuring digital accessibility for people with disabilitiesWe are continually improving the user experience for everyone, and applying the relevant accessibility standards.
Conformance status