Dailė turi begalę raiškos formų. Vienos jų skaičiuoja ne vieną tūkstantmetį, kitos randasi šiandien. Dažnai senosios išgyvena renesansą ir tampa šių dienų naujovėmis. Tai vyksta ir su batika, audinių marginimo technika, susiformavusia dar prieš Kristų Javos saloje, Indonezijoje. Ją perėmė ir plačiai naudojo Indijos, Kinų, Japonų ir aplinkinių Azijos tautelių meistrai. Kiekvienoje jų ši technika vystėsi savaip, remdamasi to krašto spalvų, raštų simbolika. Pats žodis „Batik” – kilęs iš indozenietiškų žodžių „titik” arba „tik”, reiškiančių „mažas kąsnelis” ,”lašas” arba „raštuotas“. Nuo 16 a. olandai ir anglai šią techniką išpopuliarino Europoje. Lietuvoje ji pradėta taikyti 20 a. 7 dešimtmečio pradžioje. Ja kūrė dailininkas J. Balčikonis (1924-2010).

Nuo 2011 m. šia technika reikšti savo mintis turi galimybę ir Mažeikių dailės mokyklos mokiniai, kuomet ji buvo įtraukta į mokymo programą. Vis tik pirmieji darbai buvo sukurti dar anksčiau. 2009m. mokinė Vaida Kinčinaitė pasirinko šia technika kurti baigiamąjį darbą, taip gimė triptikas „Paukščiai“. Šios technikos dailės mokykloje moko mokytoja-metodininkė Giedrė Bernotavičienė. Parodoje eksponuojamas batikas kūrė 10-14 metų amžiaus mokiniai.

Batika kuriama karšto vaško sluoksniu dengiant tą audinio vietą, kurios nenorima nudažyti. Vėliau audinys merkiamas į dažus, džiovinamas, vėl dengiamas vašku ir taip toliau, kol beveik visas audinys pasidengia vašku. Tuomet kūrinys dedamas tarp laikraščių ir lyginant vaškas pašalinamas.

Kūrybinio proceso metu daug dėmesio skiriama tekstūrai – kaip kompozicijos kūrimo dėmeniui, taip pat mokiniai pasikartoja ir pagilina spalvų maišymo įgūdžius, mat dažant audinį, spalvos gula viena ant kitos, kartais nustebindamos netikėtu rezultatu. Batika jungia tapybos ir grafikos elementus. Kaip ir dauguma technikų, kol neįvaldyta, būna nenuspėjama ir netikėta, mat nukritus menkiausiam lašeliui jis palieka matomą, nepanaikinamą žymę. Tačiau ją įvaldžiusiems vaško lašeliai ir potėpiai paklūsta, tuomet gimsta puikūs, suvaldyti kūriniai.